LIETUVIAI PABĖGĖLIAI VOKIETIJOJE
1944 – 1951

Vincas Bartusevičius

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vakarų Europoje liko apie 80.000 lietuvių tremtinių-pabėgėlių. Nors jie buvo tik lašas bendroje milijoninėje bėglių jūroje, bet jų problema nebuvo greit išspęsta, nes jie atsisakė grįžti į savo namus. Todėl šie lietuviai tremtiniai-pabėgėliai, kaip ir bėgėliai iš kitų kraštų, buvo apgyvendinti 113 stovyklų ir galėjo 1945-1951 metais gana kompaktiškai gyventi, kol prasidėjusi emigracija juos išsklaidė po visą pasaulį.
 
Stovyklų gyvavimo metais lietuviai gerai susiorganizavo, įsteigė visas reikalingas kultūros ir švietimo institucijas, šokių ir dainų ansamblius, atkūrė nepriklausomoje Lietuvoje veikusias politines partijas, profesines sąjungas, jaunimo organizacijas ir kt. Senesnioji emigracija lietuvių tyrinėtojų darbuose buvo nagrinėjama įvairiais aspektais ir apžvelgta apibendrinamai, o pokario lietuvių tremtinių-pabėgėlių gyvenimas liko iki šiol išsamiau netyrinėtas ir neaprašytas.
 
Karo metu į Vokietiją keturiomis bangomis buvo atblokšta apie 200.000 lietuvių, tačiau po karo globos organizacijų formaliai buvo įregistruota Vakarų Europoje tik apie 70.000 asmenų.

LIETUVIŲ DP SUDĖTIS BUVO TOKIA:

PASISKIRSTYMAS PAGAL AMŽIŲ ATRODĖ TAIP:

PASISKIRSTYMAS PAGAL RELIGIJĄ:

PASISKIRSTYMAS PAGAL PROFESIJAS (TARP KITŲ):

Sąjungininkų laikyseną DP (displaced persons = išvietintieji asmenys) atžvilgiu nulėmė jų sau iškeltas tikslas: karo audrų išrautus iš savo gimtųjų kraštų asmenis laikinai globoti (t.y. aprūpinti maistu, apranga bei pastoge) ir suteikti jiems pagalbą grįžtant į savo namus. Todėl, šalia globos suteikimo, jų buvo daroma visa, kad sutrukdytų tremtiniams pastoviau įsikurti (sijojimai, stovyklų perkeldinėjimai).
 
Sunkiomis tremties sąlygomis lietuviams pabėgėliams pavyko sukurti ankstesnės išeivijos neregėtą savarankišką švietimo sistemą, leidžiančią auklėti ir mokyti savo jaunimą siekiant tautinių tikslų. Buvo pasiekta įspūdingų rezultatų. Pradinį mokslą pradėti arba jį toliau tęsti savo gimtąja kalba galėjo šimtai jaunuolių. Brandos atestatus gavo beveik tūkstantis gimnazistų. Pabaltijo universitete, UNRRA universitete ir kitose aukštosiose mokyklose buvo sudarytos sąlygos siekti aukštojo mokslo tuo metu, kai pokario Vokietijos mokslo ir švietimo sistema buvo dar pakrikusi.
 

VEIKĖ TOKIOS ŠVIETIMO ĮSTAIGOS

LIETUVIŲ AUKŠTOSIOS, AUKŠTESNĖS, SPECIALIOSIOS IR PROFESINĖS MOKYKLOS TREMTYJE.

Aukštosios mokyklos
1. Tarptautinis UNRRA universitetas Münchene (1946 02 16-1947 05 31); (tarptautinis)
2. Pabaltijo universitetas Hamburge, Pinneberge (1946 03 14 - 1949 09 30);(su latviais ir estais)
3. Taikomosios dailės institutas Freiburge (įsteigtas 1947 07 11);
4. Aukštieji technikos kursai Kemptene (įsteigti 1946 06);
5. Hidrometrijos ir hidrologijos akademiniai kursai Kemptene (įsteigti 1946 03).

Aukštesniosios mokyklos
l. Aukštesnioji technikos mokykla Kirchheime/Teck-Schwäbisch-Gmünde (įsteigta 1946 7 1);
2. Aukštesnioji technikos mokykla Augsburge (1946 – 1948);
3. Jūrininkų mokykla Flensburge (įsteigta 1946 10., su latviais ir estais);
4. Gailestingųjų seserų mokykla Schwäbisch-Gmünde (įsteigta 1946 10);
5. Gailestingųjų seserų mokykla Dillingene (veikė 1947 - 1948);
6. Žemesnioji (2 metų) ir aukštesnioji (3 metų) prekybos mokykla "Žibintas" Celle (įsteigtos 1945 09 20);
7. Aukštesnioji prekybos mokykla Ravensburge (įsteigta 1946 06 24).

Profesinės mokyklos
1. LTB suaugusiųjų švietimo institutas Würzburge-Schweinfurte (įsteigtas 1946 12 02);
2. Amatų mokykla Schwäbisch-Gmünde (įsteigta 1947 m. vasarą);
3. Žemės ūkio mokykla Kemptene (įsteigta 1948 09 09);
4. Prekybos mokykla Kemptene (įsteigta 1946 m.);
5. Amatų mokykla Lübecke (įsteigta 1946 m.);
6. Amatų mokykla Gross-Hesepe (įsteigta 1946 m.);
7. Amatų mokykla Diepholze (įsteigta 1948 m. vasarą);
8. Radiotechnikos amatininkų mokykla Rebdorfe (įsteigta 1947 m.);
9. Miškų technikų mokykla Hanau (įsteigta 1946 01 15);
10. Dantų technikų mokykla Augsburge (įsteigta 1947 09 01);
11. Dantų technikos mokykla Münchene;
12. Neakivaizdinė radiotechnikos mokykla Erlangene (įsteigta 1948 m. gruodžio mėn.);

Dailės studijos
1. Dailės studija Würzburge, vėliau Schwäbisch-Gmünde (įsteigta 1945 10 25);
2. Dailės studija Gross-Hesepe (įsteigta 1946 07 15);
3. Dailės studija Hanau (įsteigta 1946 04 22);
4. Dailės studija Augsburge (įsteigta 1946 m.).

Kursai
l. Ilgalaikiai muzikos kursai Würzburge-Schweinfurte ir Scheinfelde;
2. Pradinių mokyklų mokytojų kursai Flensburge (įsteigti 1945 m.);
3. Fizinio auklėjimo kursai Gravenschau (įsteigti 1947 09 23);
4. Vaikų darželių auklėtojų kursai Detmolde (įsteigti 1946 07 08);
5. Juristų kursai Hornberge (veikė 1948 09 21-1948 09 26);
6. Tropinių ligų kursai DP gydytojams Augsburge 1947 m.

1945 m. vasarą ir rudenį besiburiantiems lietuviams į stovyklas, mažai kam mokant svetimų kalbų, laikraščiai gimtąja kalba pasidarė ypač būtini. Dienos žinių biuletenius, iš pradžių rašytus ranka ar rašomąja mašinėle, ilgainiui pakeitė rotatorium spausdinti biuleteniai, o vėliau spaustuvėje spausdinti dieniniai ar savaitiniai laikraščiai, mėnesiniai žurnalai. Nepaisant nepalankių sąlygų, 1944-1950 metais Vakarų Europoje buvo išleista apie 600 įvairių lietuviškų periodinių ir apie 800 neperiodinių leidinių.
 
Vokietijoje atsidūrę lietuviai pabėgėliai greitai suprato, kad norint išlikti tuo, kas esi, reikia visus lietuvius jungiančios ir bendrus tikslus turinčios organizacijos. 1946 m. kovo 3-4 d. lietuvių tremtinių atstovai įkūrė Lietuvių Tremtinių Bendruomenę, kuri ėmė rūpintis visais jų reikalais.
 
Tremtiniams ėmus sklaidytis po įvairius pasaulio kraštus, reikėjo žengti tolesnį žingsnį – reikėjo naujos ir tokios lietuvių organizavimosi formos, kuri tiktų ne tik Antrojo pasaulinio karo tremtiniams, bet ir visai išeivijai. 1949 m. birželio 14 d. paskelbiant Lietuvių Chartą, gimė Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Ji užsibrėžė du pagrindinius tikslus: lietuvybės išlaikymą ir kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės.
 
Galutinai paaiškėjus, kad ne visi pabėgėliai grįž į savo tėvynes, buvo pakeista ir bendroji globos organizacijų politika; dabar ji numatė pabėgėlių įkurdinimą. Kraštai, sutikę priimti pabėgėlius (Anglija, Belgija, Kanada, JAV ir kt.), pirmiausia ieškojo sveikos fizinio darbo jėgos. Ypač sunkios darbo sąlygos buvo pirmuosiuose pabėgėlius priėmusiuose kraštuose - Anglijoje ir Belgijoje, nors darbas Čikagos skerdyklose ar Kanados miškuose nebuvo lengvesnis. Visiems lietuvių inteligentams reikėjo persiorientuoti, nes savo profesijos darbą tik mažai kam buvo lemta dirbti.
 
Pasibaigus emigracijos bangoms, Vokietijoje liko seneliai, ligoniai ir tie, kurie nenorėjo emigruoti (apie 7500), o taip pat dauguma Mažosios Lietuvos lietuvių, turėjusių Vokietijos pilietybę. Organizuotas lietuvių gyvenimas buvo tęsiamas, bet jo gyvybingumas vis mažėjo. Atskirai paminėtinas 1951 m. vienintelės pilnos už Lietuvos ribų gimnazijos – Vasario 16 gimnazijos – įkūrimas ir jos išlaikymas, pasiektas unikaliomis viso pasaulio lietuvių pastangomis.
 
Šakotas ir įvairiaspalvis buvo lietuvių tremtinių-pabėgėlių gyvenimas 1945-1951 metais Vokietijos DP stovyklose. Jis padėjo pagrindus tolesnei lietuvių išeivijos veiklai, kuri plėtojosi vėl kitokiomis sąlygomis, lietuviams gyvenant jau ne kompaktiškoje aplinkoje. Anuomet patirti vargai, išgyvenimai ir laimėjimai yra visos lietuvių tautos istorijos dalis, sukurtos kultūros vertybės yra visos lietuvių tautos kultūros dalis. Todėl svarbu, kad to meto gyvenimo aplinkybės ir pasiekti rezultatai būtų ištirti ir aprašyti, o nenueitų užmarštin.

LIETUVIAI PABĖGĖLIAI TAIP PASISKIRSTĖ  PASAULYJE (1954):
 

LIETUVIAI UŽSIENYJE (BE SOVIETŲ SĄJUNGOS)
(Apytikriai skaičiai)